CENTRO SAVANORIŲ LAIŠKAI

Pirmą kartą į Jaunimo lytinio švietimo centrą atėjau perskaičiusi kvietimą į diskusiją. Iš tikrųjų apie šį centrą nieko nebuvau girdėjusi, mane tik sudomino diskusija. Buvo labai maloni aplinka, dar draugei pasakiau, kad man čia viskas kažkodėl labai panašu į laidą "Gimnazistai". Labai patiko, kad galėjai drąsiai klausti, kas tave domina, ir nieks nebūtų šaipæsi iš klausimų, kurie gal būt atrodo juokingi. Todėl kitą dieną atėjau vėl.
Dabar man prisiminus šį susitikimą suima juokas, o tada tai ir jaudinausi, ir nekalbėjau, vienu žodžiu, vaidinau atsiskyrėlæ, gerą mergaitæ. Bet, praėjus kiek laiko, viskas nusistovėjo - baimė išnyko, nervinis drebėjimo priepolis taip pat.
Taigi, tapau Jaunimo lytinio švietimo centro savanore. Turėjau praeiti ilgą ir sunkų apmokymo kursą, po kurio pati pradėjau mokyti, skaityti paskaitas.
Pirmas kartas visada įsimena labiausiai, todėl man įsiminė pirmoji mano paskaita. Ją skaičiau savo centro nariams bei jų draugams. Aš labai jaudinausi, tik šiek tiek drąsino tai, kad didesnæ dalį klausytojų aš pažinojau.
Po to buvo pirma paskaita mokykloje. Norintiems pabūti mokytojo kailyje siūlyčiau pabandyti. Buvo sunku susikaupti, prisiminti reikalingą medžiagą. Kaip ir visada drebėjo rankos (todėl stengiausi laikyti sąsiuvinį), galvojau apie tolimesnæ pokalbio eigą, apie būsimus klausimus ir pan. Prie viso to dar prisidėjo klasės šurmuliavimas, kalbėjimas, visuotinis nesiklausymas. Bet po kiek laiko klasė nusiramino ir viskas baigėsi laimingai.
Dar kitoje paskaitoje šnekėjau pati sau ir mūsų centro sienoms (labai sunku kalbėti sau). Kaip paaiškėjo vėliau, mokiniai buvo atėjæ priverstinai.
Labai malonu, kad į centrą ateina ir kitoks jaunimas, kuriam įdomu tai, ką pasakoji. Tada užsimezga malonus supratimo ryšys.
Mokiniai lieka nustebæ, kai pasakai, jog esi jų bendraamžė. Pastebėjau, kad jiems daug maloniau klausytis jiems lygaus žmogaus. Tam mes ir esame.
P.S.: Mama džiaugėsi manimi, kad "susidėjau" su tokia kompanija.
P.P.S.: Šis straipsnis yra visų savanorių mintys, parašytos pirmuoju asmeniu.



Medis

Daugelis mano draugų yra susidomėjæ mano dalyvavimu Jaunimo konsultavimo centro "Medis" veikloje. Žinodami, kad aš išklausiau specialų apmokymo kursą ir buvau prahoje vykusiame Jaunimo Parlamente, kur turėjau galimybæ pasidalinti patirtimi su jaunimu iš 50 pasaulio šalių, draugai dažnai man skambina prašydami patarimo. Šiuolaikinis jaunimas pakankamai žino apie lytinius santykius, kontracepciją ir visą, kas su tuo susijæ. Deja, dažnai jų žinios būna tik paviršutiniškos ar net iškreiptos. Kartais, kai išgirsti klausimą, pasidaro graudu: "Kelintame mes amžiuje gyvename?" - pagalvoji. Žinoma, norisi draugams padėti. Bet vienas lauke ne karys. O, be to, kiekvieną dieną atsiranda naujovių, kurias derėtų žinoti. Mūsų centro "Medis" savanoriai domisi naujovėmis, renka medžiagą įvairiais jaunimui rūpimais klausimais ir dalinasi savo patirtimi. Mūsų centre yra rengiami seminarai, savanoriai skaito paskaitas savo bendraamžiams. Paskaitų temos labai įvairios. Pvz.: "Prievarta", "Prostitucija", "Bendravimas - žmogaus vertybė", "Kontracepcija", "AIDS ir narkotikai" ir kt.
Mūsų centras įsikūrė dar visai neseniai - 1999m. sausio 23d. Šventėme jo atidarymą. Tada ir buvo nuspræsta pavadinti jį "Medžiu". O kodėl "Medis"? Nes tu - tai medis: šaknys, kamienas, šakos, lapai, žiedai ir vaisiai. Tavo vertės pajautimas vystosi maitinančios aplinkos dėka. Peno šaltiniai yra dirva, kurioje tu, medis, augi. Maitinančioji dirva - tai tavo tėvai: jie lietė tave nuo pat tavo gimimo dienos, jų meilės ir pripažinimo apraiškos, žodžiais ir be žodžių rodoma parama, pritarimas, meilė, švelnumas - visa tai tau augant padėjo suprasti, kad esi reikalingas jų gyvenime , kad esi nepaprastas, nuostabus ir geras būtent toks, koks esi. Svarbiausia, ką iš jų sužinojai - neprivalai gyventi tam, pateisintum kokias viltis, gana to, kad esi. Neprivalai tapti kažkuo kitu.
Yra žmonių, kurie šiogyvybiškai svarbaus peno iš mylinčių tėvų negavo. Tokio žmogaus šaknys nelabai stiprios ir patvarios. Šis vaikas mokosi nepasikliauti, nesidalyti, nesitikėti, nebūti. Taip nesaugiai užaugæ įprantame nepasitikėti savimi, draugais, mylimaisiais, sutuoktiniu, vaikais.
Daugelyje kultūrų medis yra siejamas su gyvybe: jos atsiradimu, augimu, brendimu. O mums labai svarbi kiekviena gyvybė. Mums rūpi, kad ji nepatirtų smurto, melo, nesėkmių, kurios galėtų pakenkti tolesniam asmenybės vystymuisi. Šti kodėl savo centrą pavadinome "Medžiu". Visus susidomėjusius mūsų savanoriška veikla kviečiame apsilankyti mūsų centre Bernardinų 6/5 (pirmadieniais ir ketvirtadieniais 16-18 val) arba paskambinti telefonu 61 21 24.
Nepamiršk, kad ir dirbant, ir mylint mūsų sėkmė priklauso tik nuo mūsų pačių.

Evelina Šatkauskaitė
Vilniaus Jaunimo
konsultavimo centras "Medis"

Gerb. ŠPSSA,

Mano koordinatorė Dana Ambulaitienė pasakė, kad reikia parašyti mini rašinėlį apie savo pirmąją paskaitą. Tai aš tai ir padariau. Prašau suprasti, jeigu tekstas nebus ypatingai literatūriškas, ir atleisti, nes aš mokausi tiksliųjų mokslų klasėje.

Mano pirmoji paskaita

Tur būt visiems yra žinoma, kad šio amžiaus maras - AIDS. Apie šią ligą buvau daugiausiai girdėjusi, todėl ją pasirinkau, kaip mes sakome, savo tema.
Vieną dieną man Dana pasakė, kad turiu perskaityti paskaitą. Išsigandau, bet po kiek laiko apsiraminau ir pradėjau ruoštis. Susirašiau lape, ką žinau, apsvarsčiau, kas galėtų būti įdomu, pasirinkau rodomųjų priemonių.
Kitą dieną, po pamokų, sėdau į autobusą ir nuvykau į mokyklą, kurioje turėjau pravesti paskaitą. Nuėjau į klasę, o ten - krūva mokinių 14-15 metų, atidžiai žiūrinčių į mane ir laukiančių, ką aš jiems pasakysiu. Pradėjus kalbėti, jutau "kad šokau į braškes" (t.y. išraudau), smarkiai plakė širdis ir drėko delnai. Po kiek laiko apsipratau ir viskas ėjo lyg iš pypkės. Mokiniai manęs pradėjo klausinėti klausimų, o aš kiek galėdama atsakinėjau. Nors paskaita turėjo būti vieną valandą, bet mane laikė apie dvi.
Eidama namo galvojau, kodėl aš taip jaudinausi, kas čia tokio baisaus. Pasvarsčius, kas buvo blogai ir ką reikėtų pasimokyti, nuskubėjau namo, nes buvau labai išalkusi.

Savo "ilgą tekstą" rašė Viktorija Folkytė iš Panevėžio
Panevėžio Jaunimo centras